Manoma, kad pirmosios slyvos buvo įvežtos iš Šiaurės Kaukazo ir Altajaus kalnų Sibire, kur laukinių slyvų vaismedžių vis dar gausu savaime išplitusių natūralioje gamtoje. Ekspertai daro prielaidą, kad kultūrinės slyvos atsirado natūraliai susikryžminus dygiajai slyvai ir vyšninei slyvai. Romėnai šiuos sukultūrintus augalus nugabeno į Vokietiją ir Prancūziją, kur XVIII –XIX a. susiformavo tipiniai slyvynai. Šiandien slyvos auginamos visuose žemynuose. Vokietijoje svarbiausios slyvų auginimo žemės yra Badenas-Viurtembergas ir Reino kraštas-Pfalcas.

Apibūdinimas

Slyva priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimos slyvinių (Prunus) porūšio genčiai. Terminas „slyva“ yra bendrinis pavadinimas, kuriuo žymima daugybė rūšių, kurios kai kuriais atvejais pasižymi gana skirtingomis savybėmis. Štai kodėl mes išskiriame dvi pagrindines grupes: „slyvos“ ir „ aitriosios slyvos“. Ne visos veislės gali būti kategoriškai priskirtos kuriai nors vienai grupei, nes daugelis yra mišrūs kryžminimo būdu atsiradę variantai.

Išskirtinės savybės

Džiovintos slyvos yra natūralus vidurių laisvinamasis vaistas, kurį paprastai galime rasti kiekvienų namų šeimų vaistinėlėse.

Vaisius

Slyvos, priklausomai nuo rūšies, skiriasi dydžiu, forma ir spalva. Gali būti apvalios arba ovalios formos, paprastai su lygiu kauliuku ir iškiliu grioveliu, einančiu žemyn iš vienos pusės. Vaisiaus minkštimas būna minkštas ir įvairuoja nuo žalsvai gelsvo iki aukso geltonumo. Aitriosios slyvos būna pailgos ovalios formos su smailiu galu ir mažiau matomu išilginiu grioveliu. Jų minkštimas būna žalsvai gelsvos spalvos ir aromatingas, paprastai jį  lengva atskirti nuo kauliuko.

Skonis

Prinokusios slyvos būna sultingos ir saldžios, nors fruktozės jose yra palyginti nedaug. Termiškai apdorotos slyvos būna gana rūgščios. Jos dažnai perdirbamos į slyvų tyrę ar kompotą arba naudojamos pyragams.