Šeivamedžiai (arba Sambucus) yra vieni iš Vidurio Europoje labiausiai paplitusių krūmų. Šie tvirti, nereiklūs augalai taip pat sutinkami kituose Europos regionuose, vakarų Sibire, Indijos šiaurėje, Kaukaze, Mažojoje Azijoje ir šiaurės Afrikoje.

Apibūdinimas

Šeivamedis (lot. Sambucus) yra magnolijūnų genties rūšis. Auga laukinėje gamtoje, bet nuo 1980 m. vidurio vis dažniau auginamas kaip kultūrinis sodo augalas. Šeivamedžio krūmai baltais žiedais žydi birželio ir liepos mėnesį. Gali užaugti net iki septynių metrų aukščio. Mažos juodos šeivamedžio uogos skinamos nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pradžios.

Išskirtinės savybės

Šeivamedžių uogų sultyse yra daug vitamino C, todėl jos laikomos liaudies medicinos vaistu nuo peršalimo. Senovėje apie šeivamedį sukosi mistinių liaudies pasakų siužetai. Sode auginamas Sambucus buvo laikomas gyvybės medžiu ir apsaugos nuo juodosios magijos priemone. Taip pat buvo tikima, kad šeivamedis saugo namus nuo gaisro ir žaibo. Senovėje žmonės tikėjo, kad šeivamedžių krūmuose gyvena gerosios namų dvasios – dėl to pravažiuodami pro šeivamedžio krūmus vyriškiai nukeldavo skrybėles.

Vaisius

Maždaug šešių milimetrų skersmens juodos uogos (jos iš tikrųjų yra kaulavaisiai) pilnos tamsiai raudonos spalvos sulčių. Kiekvienas žiedas subrandina tris sėklas. Kai kaulavaisiai subręsta, stiebai taip pat nusidažo rausvai.

Skonis

Jei šeivamedžių uogos valgomos neapdorotos, vaikams ir jautrų virškinimo traktą turintiems suaugusiems jos gali sutrikdyti virškinimą. Tačiau šeivamedžio uogas pakaitinus ar išvirus, jos praranda savo „nuodingąsias“ savybes. Iš šeivamedžio uogų dažniausiai gaminama želė, tyrė, sultys, likeris ar vynas. Šeivamedžio vaisių sultys yra labai aromatingos, tačiau mažai rūgščios, šiek tiek aitrokos ir beveik visai nesaldžios. Dėl šių savybių jos dažnai maišomas su obuolių sultimis ar kitomis saldžių vaisių sultimis.